Naujienos

[Masshead Itemid="539" background="images/inner/inner-jojimas.jpg"][/Masshead]

Olimpinės čempionės treneris Jevgenijus Kliosovas: „Nesigailiu antrą kartą įbridęs į tą pačią upę“

31 Spalis 2021

Olimpinės čempionės ir vicečempionės Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės pirmasis treneris Jevgenijus Kliosovas, spalio 30 dieną švenčiantis 75 metų jubiliejų, norėtų, kad garsiųjų Lietuvos penkiakovininkų aukštai iškelta kartelė nekristų žemyn ir įspūdingas pergales tęstų šiandienos jaunimas.

Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info

„Kol Laura dar sportuos, tai ta kartelė tikrai nekris žemyn, o po to – matysime“, – ištaria jubiliatas.

Šiemet J. Kliosovas mini dar viena jubiliejų – sukako 50 metų, kai jis dirba treneriu.

„Esu laimingas, kad pasirinkau šiuolaikinę penkiakovę. Nors man jau nemažai metų, tačiau jaučiuosi gerai ir amžius netrukdo dirbti treneriu.

Tikiu, kad Laura dalyvaus Paryžiaus olimpinės žaidynėse, kurioms ji rengiasi, sveikatos ir noro turi daug, didelės traumos nekamuoja, tai ir aš su ja norėčiau toliau dirbti.

Nuo sausio 1-osios turėtų keistis mūsų penkiakovė, lapkričio antroje pusėje įvyksiančiame Tarptautinės šiuolaikinės penkiakovės federacijos kongrese bus priimtas galutinis sprendimas. Kol kas sunku kalbėti apie naujoves, ar mums jos bus palankios, ar ne, viskas paaiškės po pirmųjų varžybų“, – mintimis dalijasi jubiliatas.

Spalio 26-ąją J. Kliosovas pasiskiepijo sustiprinančiąja trečia vakcinos doze. Be to, jis nemažai sportuoja: kol dar neužėjo šalčiai, treneris gyvena sode Pagiriuose ir kiekvieną dieną iki pietų daug vaikščioja miške – per valandą nueina po 6 kilometrus. Triskart per savaitę jis mankštinasi ir „Impuls“ klube.

Dabar jubiliatas – jau ne pagrindinis L. Asadauskaitės-Zadneprovskienės treneris. Jis sportininkei padeda tobulėti fechtavimo takelyje. Pagrindinio trenerio krūvis tenka Lauros vyrui Andrejui Zadneprovskiui.

Po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių, būdamas 70 metų, J. Kliosovas nutarė baigti trenerio karjerą.

Tačiau jau 2017-aisiais Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos generalinis sekretorius Viačeslavas Kalininas ir Andrejus su Laura Zadneprovskiai prikalbino jį sugrįžti.

„Nedvejodamas sutikau, žiemą sėdėti namie pasidarė liūdna. Pasiilgau penkiakovės, norėjosi padėti Laurai. Daug dirbome fechtavimo salėje, važinėdavau į treniruočių stovyklas“, – prisiminė jubiliatas.

J. Kliosovas akcentuoja, kad Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės meistrai nuo 1997 metų į Lietuvą veža medalius iš pačių svarbiausių varžybų – pasaulio ir Europos čempionatų, olimpinių žaidynių.

„Ir tai vien tik iš asmeninių varžybų, nekalbant apie komandines. O pažiūrėkite, kokiomis sąlygomis treniruojasi pajėgiausia pasaulio penkiakovininkė.

Laura po 50 km važinėja treniruotis į privatų žirgyną ir moka už sporto bazę. Po to grįžta į Vilnių ir plaukioja Fabijoniškių baseine.

Po jo skuba į Lengvosios atletikos maniežą ir ten bėgioja, šaudo bei fechtuojasi. Kiekvieną dieną susidaro apie 100 km nuotolis.

Ankstesniais metais kone viskas buvo vietoje: Lazdynų baseinas, Lengvosios atletikos maniežas ir Belmonto žirgynas. Tik sportuok į sveikatą.

Dabar sąlygos prastėja ir sunku prognozuoti, ar iki Paryžiaus olimpinių žaidynių bus pastatytas Lazdynų baseinas.

Štai dėl Covid-19 pandemijos prieš Tokijo olimpines žaidynes rengti paskutinę treniruočių stovyklą mums atsakė Rusija, Prancūzija, todėl pirmą kartą treniravomės nedideliame Estijos kaimelyje, kuris yra 80 km nuo Talino.

Toje bazėje nuolat vyksta Estijos fechtavimo rinktinės treniruočių stovyklos.

Kaimelyje nedaug gyventojų, bet jis turi pasakišką sporto bazę: vienoje vietoje – plaukimo baseinas, stadionas, erdvi sporto salė.

Blogiau buvo tik su maitinimu. Nepaisant to, treniruočių stovykla mums pavyko“, – pasakojo J. Kliosovas.

Jubiliatas su olimpine čempione ir vicečempione dirba tik fechtavimo salėje Lengvosios atletikos manieže: antradieniais ir ketvirtadieniais Laura šlifuoja techniką, o pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais fechtuojasi su pratybų partneriais.

Jevgenijau, kokių aukštumų jūs pays pasiekėte būdamas penkiakovininku?

Iš pradžių buvau plaukikas, pratybas vienerius metus lankiau pas trenerį Romą Lagunavičių.

Buvau didelis futbolo mėgėjas ir mano draugas prikalbino kartu nueiti į penkiakovininkų treniruotę, atseit, joje vaikai daug žaidžia futbolą.

Patekau į vaikų trenerio Simo Žekonio grupę ir visą rudenį žaidėme futbolą.

Po to pamažu perėjome prie penkiakovės, ji man patiko ir pasilikau.

Du kartus pavyko tapti Lietuvos keturkovės jaunių čempionu, patekau į šalies jaunių rinktinę.

Turėjau vykti į SSRS jaunių čempionatą, bet buvau pakviestas į karinį komisariatą ir liepos mėnesį gavau šaukimą į karinę tarnybą.

Iš pradžių tarnavau Breste, o po to – Kijeve sporto dalinyje. Ukrainoje teko treniruotis pas garsaus penkiakovininko pasaulio čempiono Boriso Oniščenkos trenerį Nikolajų Šinkarenką.

Tarnavau trejus metus ir buvau prižiūrimas šio trenerio. Gavau daug naudingų pamokų.

Atstovaudamas Ukrainos rinktinei, dukart tapau SSRS jaunimo čempionato komandinių varžybų čempionu. Kijeve įvykdžiau sporto meistro normą.

Kai perėjau į suaugusiųjų grupę, svarių pergalių neiškovojau, bet buvau patikimas komandos narys, stiprus sporto meistras.

Tada šiuolaikinė penkiakovė buvo visai kitokia nei dabar. Kiekvieną dieną vykdavo atskirų rungčių varžybos, ypatingai buvo sunkus jojimo krosas su daugybe kliūčių.

Stipriausios mano rungtys buvo plaukimas ir fechtavimasis, neblogai ir šaudžiau.

Beje, aš gimiau ne Lietuvoje, o Kaliningrade. Mano tėvas buvo karininkas ir, kai man buvo vieneri ar dveji, su šeima atsidūrėme Panevėžyje, kur praleidome šešerius metus.

Po to atsikėlėme gyventi į Vilnių. Čia baigiau tuometę 8-ąją vidurinę mokyklą, o 1971-aisiais neakivaizdiniu būdu – tuometį Kūno kultūros institutą.

Būtent tada pradėjote ir trenerio karjerą. Kaip tai įvyko?

Vykome į varžybas Maskvoje ir komandos vadovas Anastazas Špokas, mane pasikvietęs į savo kambarį, pasakė: „Ką galvoji toliau daryti? Reikėtų man padėti ir dirbti treneriu“.

Tad tik pradėjęs rungtyniauti vyrų grupėje, turėjau baigti savo karjerą ir dirbti treneriu „Dinamo“ sporto draugijoje.

Treneris A. Špokas, susipykęs su vienu iš draugijos vadovų, išvyko dirbti į Panevėžį ir draugijoje tapau vienintelis penkiakovės treneris. Nebuvo lengva.

Vėliau perėjau dirbti į tuometę Vilniaus olimpinio rezervo aukštesniąją mokyklą.

Sovietmečiu pavyko išugdyti pajėgų penkiakovininką Arūną Aiduką, kuris SSRS tautų spartakiadoje užėmė šeštą vietą ir buvo pakviestas kandidatu į SSRS rinktinę, artėjant Lietuvos nepriklausomybei ir dirbant kartu su Viačeslavu Kalininu parengėme keturis tarptautinės klasės sporto meistrus: Arūną Baranauską, Vladimirą Mačialovą, Tomą Narkų ir Vladimirą Dolgovą. Tai padaryti sovietmečiu nebuvo lengva: reikėjo, kad varžybose dalyvautų šešių šalių penkiakovininkai ir patekti tarp prizininkų.

Ypatingai sunku buvo dirbti pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, kai Vilniaus penkiakovininkais penkerius metus rūpinosi policija. Buvo tikra vargo vakarienė.

Smagu buvo dirbti Lietuvos olimpiniame sporto centre, o dabar man atlyginimą moka Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacija.

Sunkią sporto šaką pasirinkote?

Antrą kartą įbridau į tą pačią upę, bet dėl to nesigailiu, kad sugrįžau į penkiakovę.

Penkiakovė – ne monotoniška sporto šaka. Viena rungtis keičia kitą, daug emocijų ir įvairiausių niuansų.

Penkiakovės nepalikau sunkiais momentais, su ja ir dabar nesikirsiu. Toks mano charakteris.

Apibūdinkite jį plačiau?

Esu minkštas, bet pareigingas, stropus, reiklus, labai myliu penkiakovę.

Ar nesunku dirbti su titulais apipinta Laura Asadauskaite-Zadneprovskiene?

Kiekvienas įžymus sportininkas pasižymi savo išskirtiniu charakteriu, tvirta nuomone.

Dirbame kartu, turime taikytis vienas prie kito ir žengti į priekį.

Vieną kartą gal Laura suklysta, kitą kartą gal aš, tačiau viską išsiaiškiname ir darniai dirbame toliau.

Ar mūsų treneriams pavyks išugdyti tokią sportininkę, kaip Laura?

Jeigu turėsime tokią sporto bazę, kaip dabar, tikrai bus sudėtinga. Reikia turėti pagrindą po kojomis.

Kol jaunimas mokosi mokyklose, gali normaliai sportuoti, o kai jas baigia – reikia galvoti apie studijas aukštosiose mokyklose, savo ateities gyvenimo viziją. Juk visą laiką nesėdėsi tėvams ant sprando.

Pajėgi penkiakovininkė buvo puikių fizinių duomenų Donata Rimšaitė, stipri yra Gintarė Venčkauskaitė, kuri gerai plaukia, bėga ir šaudo.

Sportas sportu, o koks jūsų asmeninis gyvenimas?

Gyvename dviese su žmona Lena, vaikų neturime. Žmona – kijevietė, agrochemikė.

Su ja susipažinau, atlikdamas karinę tarnybą, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.

Lena buvo mano pirmoji mergina, tačiau su ja neskubėjau kurti šeimos. Mano tikslas buvo baigti aukštąją mokyklą, o po to vesti.

To momento išlaukėme, šeimą sukūriau 1973-aisiais.

Laisvalaikį dažniausiai leidžiu sode, sovietmečiu kone savo rankomis pasistatėme sodo namelį, šiltadaržį.

Žiemą žmona irgi lanko sveikatingumo klubą „Impuls“, sportuoja fitneso grupėje.

Dėl pablogėjusio regėjimo gal dešimt metų negaliu vairuoti mašinos, turiu pasitikėti savo kojomis ar visuomeniniu transportu.

* * *

Sveikiname!

Nuoširdžiai sveikiname mūsų šaunųjį trenerį Jevgenijų Kliosovą, išugdžiusį pirmo ryškumo penkiakovės žvaigždę Laurą Asadauskaitę- Zadneprovskienę ir spalio 30 dieną švenčiantį garbingą 75 metų jubiliejų.

Linkime stiprios sveikatos, kantrybės, besipildančių planų, ranka pasiekiamos sėkmės, energijos, jėgų ir laimės!

Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacija

Rėmėjai ir mecenatai

DMC Firewall is developed by Dean Marshall Consultancy Ltd